Lapkričio 20 d. Kauno r. įvyko informacinis renginys ūkininkams, kurį surengė Lietuvos grūdų augintojų asociacija kartu su Žemės ūkio taryba. Renginyje buvo kalbama apie labai praktinius ir ūkininkams skaudžius dalykus: grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, rizikas, kurios slepiasi sutartyse, ir kaip ūkininkams geriau apsiginti tiek nuo nesąžiningų pirkėjų, tiek nuo nepalankių aplinkybių.
Advokatas dr. Algimantas Šindeikis, iš savo praktikos papasakojo, su kokiomis realiomis bėdomis ūkininkai susiduria sutartyse ir teismuose.
Advokatas priminė esminį civilinės teisės principą: „sutartys turi būti vykdomos“. Tai reiškia, kad kas pasirašyta sutartyje – to reikia laikytis, net jeigu vėliau pasikeičia aplinkybės, kainos ar gamtos sąlygos. Pasirašyta Sutartis turi įstatymo galią tarp šalių – teismas ar arbitražas pirmiausia žiūri, kas joje parašyta, ir būtent to laikosi. Be to nėra svarbu, kiek yra ministro įsakymų ar rekomendacijų – jei sutartyje numatyta kitaip, dažniausiai lemiama yra sutartis.
Buvo pabrėžta ir labai svarbi detalė –sutartis gali būti laikoma sudaryta net ir be jūsų parašo, jeigu gavote sutartį el. paštu, neprieštaravote jos sąlygoms, ir pradėjote ją vykdyti (pavyzdžiui, pradėjote vežti grūdus, priėmėte sąskaitas ir pan.). Teismų praktika tokiu atveju dažnai konstatuoja, kad sutartis vis dėlto sudaryta ir priimta vykdymui. Todėl, jeigu nesutinkate su sąlygomis – būtina raštu atsakyti pirkėjui, o ne tyliai „numoti ranka“.
Didelė diskusijos dalis su advokatu buvo skirta nesąžiningoms ir neproporcingoms sutarties sąlygoms ir toms situacijoms, kai sutarties sąlygas diktuoja didelė prekybinė įmonė ir ūkininkui paliekama tik „pasirašyk arba nedirbsim“, nors įsipareigojimai tarp šalių yra neproporcingi.
Advokatas paaiškino, kad Civilinėje teisėje galioja principas „kontra proferentem“ – visi neaiškūs sutarties punktai aiškinami tos šalies nenaudai, kuri sutartį parengė. Pavyzdžiui, jei laboratorinių tyrimų, kokybės nustatymo ar kitų sąlygų formuluotės dviprasmiškos, ginčo atveju tai gali būti traktuojama ūkininkui palankiau – tačiau tik tuomet, kai tais sprendžiama teisme.
Buvo pateikta pavyzdžių, kaip sutartyse atsiranda milžiniškos netesybos tik ūkininko nenaudai, numatomos labai griežtos kokybės sąlygos, kurias praktiškai sunku pasiekti, vienpusės teisės pirkėjui interpretuoti kokybę, terminus ir pan.
Susitikime labai akcentuota, kad svarbu tikrinti su kuo apskritai verta sudaryti sutartis. A. Šindeikis pateikė tokius pavyzdžius: ūkininkas parduoda grūdus įmonei, kuri realiai turi tik stalą, kėdę ir seną kompiuterį, nors sutartis – graži, kaina viliojanti, o netesybos ūkininkui milžiniškos, Tačiau kai ateina laikas mokėti už grūdus, įmonė „ištuštėja“, nebesumoka, bankrutuoja – ir iš jos nebelieka ko išieškoti. Tuo tarpu ūkininkas pasirašydamas sutartį, atsako visu savo ūkiu ir asmeniniu turtu, o jeigu pats neįvykdo sutarties, netesybos realiai gali būti iš jo išieškotos. Todėl advokatas siūlė ir ragino atidžiai tikrinti pirkėjus – Registrų centre yra jų akcininkai, finansinės ataskaitos, balansai, turtas; taip pat vertinti, ar įmonė pajėgi vykdyti įsipareigojimus net ir tada, kai rinkoje keičiasi kainos bei nepasiduoti „auksiniams pasiūlymams“ iš įmonių, kurios neturi jokio ilgalaikio turto.
Buvo pasiūlyta svarstyti, kad asociacija galėtų sudaryti savotišką patikimų ir nepatikimų pirkėjų žemėlapį – nariams rekomenduoti su kuo dirbti atsargiau, o su kuo geriau visai nedirbti.
Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į nuosavybės perėjimo momentą ir mokėjimo terminus, kurie yra praktiškai vienas iš pačių svarbiausių sutarties punktų – kada grūdai pereina pirkėjo nuosavybėn.
Grūdai pereina pirkėjo nuosavybėn jeigu grūdai jau išvežti; sutartyje parašyta, kad nuosavybė pereina pirkėjui iš karto, o mokėjimo terminas – po 30, 60 ar net 90 dienų. Todėl realiai gaunasi, kad grūdai jau svetimi; pirkėjas gali juos perparduoti, krauti į laivus ir t. t., o ūkininkas lieka tik laukti, ar bus sumokėta. Todėl A. Šindeikis pasiūlė kad reikalinga siekti, kad sutartyse būtų numatyta, kad nuosavybė pereina tik po apmokėjimo arba bent jau aiškiai apibrėžtais etapais; o tai suteikia daugiau galimybių gintis, jeigu pirkėjas nemoka (pvz., ginčyti krovinio išgabenimą, sulaikyti laivą uoste ir pan.).
Taip pat paliestas klausimas dėl sąskaitų faktūrų ir PVM – problemos, kai faktiškai sąskaita ūkininką pasiekia pavėluotai, nors formaliai joje įrašyta ankstesnė data. Tokie dalykai kelia rizikas dėl apskaitos ir mokesčių, tad patarta šiuos klausimus derinti su buhalteriais ir žiūrėti, kaip sutartys dera su PVM įstatymo reikalavimais.
Buvo aptarta, kas yra force majeure ir kaip įrodyti, kad tikrai negalėjot įvykdyti įsipareigojimų. Ūkininko realybėje force majeure tai kruša, sausra, liūtys, derliaus žūtis, technikos gedimai, netinkama sėkla ar kitos aplinkybės, dėl kurių objektyviai neįmanoma gauti tokios apimties ar kokybės grūdų, kokia numatyta sutartyje.
Svarbiausia, ką turi daryti ūkininkas dėl įvykusių force majeure aplinkybių tai:
- Pranešti pirkėjui laiku ir raštu. Tai daryti ne „telefonu pasakiau vadybininkui“, o turėti įrodymą – el. laišką, registruotą raštą. Vėliau teisme žodiniai pokalbiai dažnai nepadeda, ypač jei kita pusė pateikia tik savo naudai atrinktus įrašus.
- Fiksuoti faktus. Galima kviestis antstolį, kuris surašo faktinių aplinkybių protokolą, fotografuoja laukus, žalas, nurodo koordinates, datą ir laiką. Toks protokolas turi labai didelę įrodomąją galią. Kiti įrodymai – nuotraukos, meteorologinių stočių duomenys, sausrų žemėlapiai ir pan. – taip pat svarbūs, bet silpnesni.
- Sąžiningai paskirstyti trūkstamą kiekį tarp visų pirkėjų. Jeigu turite kelias sutartis ir derliaus neužtenka visoms, teismų praktika žiūri, ar jūs elgėtės sąžiningai – ne taip, kad vienam pirkėjui atidavėt viską (nes brangesnė kaina), o kitą palikot be nieko. Derliaus trūkumą reikia dalinti proporcingai tarp visų galiojančių sutarčių, informuojant kiekvieną pirkėją.
Diskusijoje taip pat paliesta ir įrašų, filmavimo ir privatumo tema. Nemažai kalbėta apie garso įrašus – civilinėse bylose teismai dažniausiai priima garso įrašus kaip įrodymą, net jeigu kita pusė nebuvo informuota, kad pokalbis įrašinėjamas, jeigu tai yra verslo santykiai, o ne asmeninis gyvenimas. Todėl patariama ūkininkams patiems kaupti įrašus apie konfliktinius pokalbius, tačiau vengti kištis į pašnekovo privatų gyvenimą. Taip pat užsiminta ir apie filmavimą privačioje valdoje – namų valda saugoma ypač griežtai, į ją be leidimo patekti ar filmuoti negalima, o ūkio laukai dažnai turi kitokį teisinį statusą. Pabrėžta, kad, pavyzdžiui, mokėjimo agentūros ar kitų institucijų atstovų tapatybę galima ir reikia tikrinti – prašyti pažymėjimo, skambinti į instituciją ir pasitikslinti, ar toks darbuotojas tikrai pas jus siunčiamas.
Susitikime paliesta ir dar viena itin pavojinga tema – vekseliai. Kai įmonė nemoka už grūdus arba atsiranda ginčas, ūkininkui dažnai siūloma „ramybės dėlei“ pasirašyti vekselį. Tai yra labai stiprus dokumentas – pasirašęs vekselį, jūs praktiškai pripažįstate skolą ir vėliau ginčytis dėl jos pagrindo tampa beveik neįmanoma. Advokatas pataria, kad vekselį pasirašyti yra kraštutinė priemonė, tik labai gerai įvertinus pasekmes ir turint raštu patvirtintus susitarimus, kad tai nebus naudojama piktnaudžiaujant.
Buvo aptartos ir ūkininkams labai skaudžios situacijos, kai grūdų supirkėjas bankrutuoja, kai ūkininkai lieka kreditorių eilėje kartu su mokesčių inspekcija, „Sodra“, bankais ir kitais, kai realiai atgaunama tik maža dalis skolų arba nieko. Advokatas aiškino, kad kreditorių tenkinimo eilė nustatyta įstatyme – pirmiausia valstybė, darbuotojai, užtikrinti kreditoriai (hipoteka ir pan.), tik po to paprasti skolininkai. Ūkininkams būtų naudinga reikalauti, kad jiems atsiskaitant būtų suteikti papildomi užtikrinimai (hipoteka, įkeitimas), tačiau praktikoje tai būna sudėtinga. Ir vėl sugrįžta prie to paties – geriau iš anksto rinktis patikimą pirkėją, negu po to vaikščioti po teismus ir bankroto administratorių kabinetus.
Dalis diskusijos buvo skirta KPP paramos lėšų trūkumui ir vėluojantiems paramos mokėjimams. Paaiškinus situaciją advokatas pabrėžė, kad yra sutartys su valstybe, kuriose numatyti mokėjimo terminai, ir jų nevykdymas – valstybės įsipareigojimų pažeidimas, teoriškai suteikiantis teisę reikalauti žalos (pvz., palūkanų už banko kreditus). Todėl buvo svarstyta ar verta pasirašyti sutikimus dėl vėlesnio mokėjimo, ir advokatas patarė, kad reikėtų žiūrėti, jog tokie sutikimai neatimtų teisės vėliau reikalauti žalos (palūkanų, nuostolių). Be to pridūrė jog 3 mėn. atidėjimas verslo logika dar „pakeliamas“, bet reikia skaičiuoti, kam tai tampa kritiška. Kalbėta apie galimus sprendimus t. y. valstybės garantinius raštus bankams, kad ūkininkai galėtų skolintis pigiau, kol parama vėluoja, yra svarbu įsitikinti savo banke ar toks garantinis raštas jiems tinka, Pasirašyti tik aiškius rašytinius sprendimus iš NMA, kad būtų galima skųsti teismui, jei prireiks.
Pabaigoje pereita prie žemės nuomos klausimų, apie terminuotas ir neterminuotas nuomos sutartis, jų sąlygas. Advokatas aiškino, kad jei terminuotoje sutartyje aiškiai nurodytas terminas (pvz., 3 metai) ir ji įregistruota Registrų centre, tai savininkas negali vienašališkai „sugalvoti“ ir atšaukti, kol terminas nesibaigė, nebent pvz., žemė naudojama ne pagal paskirtį. Neterminuotas sutartis galima nutraukti, raštu prieš tai įspėjus per įstatyme ar sutartyje numatytą terminą, bet jeigu nuomininkas yra investavęs (kalkinimas, tręšimas, drenavimas ir pan.), nutraukus sutartį jis gali reikalauti kompensacijos už neatsipirkusias investicijas.
Taip pat atkreiptas dėmesys, kad jei pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau dirba žemę ir moka, o savininkas priima pinigus, tai teismas dažnai vertina, kad sutartis tarsi pratęsta tomis pačiomis sąlygomis. Pabrėžta, kad atsiskaitymai grynaisiais kelia daug rizikų, todėl bankiniai pavedimai geriau parodo, kad santykiai tęsiasi.
Pagrindinė mintis, kuri akcentuota viso renginio metu – ūkininkai neturi būti „silpnoji pusė“, kuri tik pasirašo, ką duoda. Reikia skaityti sutartis, drąsiai raštu reikšti pastabas, tikrinti pirkėjų patikimumą, fiksuoti force majeure atvejus, ir, esant reikalui, pasitelkti tiek asociacijos, tiek teisininkų pagalbą.
Renginį finansavo Lietuvos žemės ūkio ministerija